Darbo kodekso (toliau – DK) 131 str. 1 punktas nustato, kad draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir pagal DK 129 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, nes šiuo laikotarpiu jam išsaugoma darbo vieta. Tačiau ši nuostata taikoma tik tiek, kiek jos nepaneigia DK 133 str. 2 dalis, nustatanti, kad darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl bendro pobūdžio ligų, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kai jie dėl laikino nedarbingumo neatvyksta į darbą ne daugiau kaip 120 (kalendorinių) dienų iš eilės arba ne daugiau kaip 140 dienų per paskutinius dvylika mėnesių, jeigu norminiai teisės aktai nenustato, jog tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką (į šiuos terminus neįskaitomas laikas, per kurį darbuotojas gavo valstybinio socialinio draudimo pašalpą šeimos nariui slaugyti arba pašalpą epideminių situacijų atvejais).

 

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pasibaigus kodekso nustatytiems terminams (120 ar 140 kal. dienų) darbuotojas ir toliau serga, nėra teisinis pagrindas nutraukti su tokiu darbuotoju darbo sutartį, nes laikinas nedarbingumas pats savaime negali būti vertinamas kaip įstatymo nustatyta svarbi priežastis, sudaranti pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44). Tačiau toks darbuotojas jau gali būti įspėtas ir atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį, bet tik esant sąlygoms, nurodytoms DK 129 str. 2 dalyje, ir laikantis DK 130 straipsnyje nustatytos tvarkos.